Kaip senovės lietuviai “meškomis” molio aslas plūkė

Pirmųjų žmogaus būstų grindys dažniausiai būdavo tiesiog nuo vaikščiojimo sutrypta žemė. Kad tokios grindys būtų šiltesnės ant jų dažnai būdavo pažeriamas sluoksnis šiaudų ar šieno. Kadangi lygios lentos ilgą laiką buvo daugumai neįperkama prekė, dažniausiai senovės lietuvių namuose sutinkamos grindys taip pat buvo iš vietinės žemės. Jos buvo daromos iš plūkto molio. Žurnalas „Samogitia“ 2010 m. aprašę tokių grindų gamybą:

"Molis, skirtas aslai plūkti, specialiai neruošiamas. Iškastas tuoj kraunamas į vežimą ir vežamas prie namo, pilamas reikiamoje vietoje ir paskleidžiamas 10–15 cm storio sluoksniu visos aslos plote. Paskleidus vanduo nepilamas. Asla gerai palaistoma prieš pilant kitą molio sluoksnį, kad molis kibtų prie aslos – jungtųsi su ja. Paskleisto molio sluoksnį lygina kastuvu, o vėliau – specialiu įrankiu (kačergu) (2 pav. 1 pieš.). Jis daromas taip: prie 1,5 m ilgio kartelės – kačergo koto galo – prikalama skersinė apie 1 m ilgio 4–5 colių pločio lentelė. Lentelę ima sunkesnę (dažnai prieš tai ją net išmirko vandenyje), kad geriau prispaustų, ir tuo kačergu ima braukyti paskleistą sluoksnį kol jis išsilygina. Svarbu, kad skersinė lentelė nebūtų trumpa, nes tada galėsime apimti tik siaurą aslos ruožą, todėl sudarys nelygumų.

Gerai išlygintą aslą pradeda „trambavoti“. Trambuojama specialiu įrankiu – „trambovka“, kuris dar vadinamas „meška“ (2 pav. 2 pieš.). Jis gaminamas taip: nupjaunama apie 80 cm ilgio apykaladė. Kad apačia bei galas būtų lygesnis, prie galo prikalama lentelė, o prie antrojo – rankena-skersinis, kurio galai apvalūs, kad būtų patogesni nusitverti rankomis. Šia „meška“ plūkiamas bei daužomas molis. Pradedama plūkti nuo kampo ir taip varoma toliau, vis einant pirmyn, lipant ant suplūktos aslos dalies. Kartą apiplūkus, antrą kartą einama priešinga kryptimi. Taip daroma iki 3–4 kartų, kol pasidaro kieta ir ima „atsitrenkti“ – skambėti. Paskutinį kartą plūkiant, stengiamasi nebelipti ant suplūktos vietos – einama atbulomis. Baigus trambavoti, pataisomos nelygios vietos: iš to paties molio, praskiedus jį vandeniu, padaroma košelė ir ji išpilama ant aslos ir išlyginama lentele su rankenėle. Molis imamas jau kiek liesesnis. Aslos lyginimas – paskutinis aslos plūkimo etapas. Tada asla bent kelias dienas džiovinama. Stengiamasi tuo laiku, kol ji džiūva, po aslą nevaikščioti, kad neatsirastų duobių. Jei reikia būtinai per aslą pereiti, paklojamos lentos. Džiovinant aslą bent kelias dienas kuriamas pečius.

Kad kurmiai neraustų aslos, prieš ją plūkiant, prieš pradedant skleisti molį barstoma smiltimis, paimtomis nuo kelio, nes tikima, kad kurmis neraus aslos, jei smėlis bus nuo kelio, nes kelio kurmis nerausia."¹

Laikai ir statybos technologijos keičiasi, dėl to autentišką senovinę molinę aslą Lietuvoje dabar rasti sunku. Augantis susidomėjimas natūralia statyba lėmė tai, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių savo namuose renkasi molines grindis. Žinoma, moderni asla nuo savo primtakių skiriasi labai smarkiai: ji atspari vandeniui, nedulka, gali būti įvairių spalvų, storumo, tekstūros ir glotnumo lygio. Tačiau modernią ir senovinę aslą sieja tai, kad ji daroma iš natūralių, čia pat žemėje esančių medžiagų.

Plačiau apie tradicines molio aslas Lietuvoje.